Dvi švedų plakatai, išspausdinti tarp 1899 ir 1900 m., „Europas regenter“ ir „Europas regentinnor“, kabo Thon Partner Hotel Selbusjøen viešbutyje Selbu mieste. Juose pavaizduota Europa iki 1905 m., kai Oskaras II vis dar valdė ir Švediją, ir Norvegiją. Štai visi trisdešimt keturi portretai su tuo, ką istorija prisimena apie kiekvieną jų.
Informacija patikrinta 2026 m. spalio 18 d.
"Europas regenter": septyniolika valstybių vadovų, plakato tvarka. Trys iš jų buvo nužudyti, o beveik visi šie tronai buvo nukritę iki 1920-ųjų.
1835–1909, karalius nuo 1865 m. iki mirties: keturiasdešimt ketverius metus – ilgiausias Belgijos valdymas. Žinomas kaip "Statytojų karalius" dėl savo visuomeninių darbų, taip pat buvo asmeninis Kongo laisvosios valstybės (1885–1908) savininkas, kurios eksploatacija pareikalavo didžiulio aukų skaičiaus.
1886–1941, karaliumi nuo gimimo: jo tėvas buvo miręs prieš kelis mėnesius. Todėl plakate matome berniuką su motina Marija Kristina kaip regente iki 1902 m. Išvyko iš Ispanijos, kai 1931 m. balandžio 14 d. buvo paskelbta Respublika.
1838–1929, prezidentas nuo 1899 iki 1906 m., prieš tai buvęs Montélimar meru ir 1892 m. trumpai – ministru pirmininku. Jo išrinkimas 1899 m. vasarį padeda datuoti plakatą: jis jame jau pavaizduotas, su "RF" monograma.
Vienintelis portretas be vardo: plakate tiesiog nurodyta „Šveicarijos Respublikos prezidentas“. Šveicarija prezidentą keičia kasmet – Federalinės tarybos narys išrenkamas vieneriems metams. Priklausomai nuo spausdinimo metų, tai yra Eduardas Miuleris (1899) arba Valteris Hauzeris (1900).
1863–1908, karalius nuo 1889 m. Entuziastingas okeanografas, pats vesdavo tyrimų reisus. 1908 m. vasario 1 d. jis buvo nužudytas Lisabonoje – vienintelis tokiu būdu nužudytas Portugalijos karalius; monarchija žlugo po dvejų metų.
1818–1906, karalius nuo 1863 m. iki mirties. Jis buvo vadinamas "Europos uošviu": jo vaikai susituokė arba užėmė Didžiosios Britanijos, Rusijos ir Graikijos sostus. Jo anūkas Carlas 1905 m. tapo Haakonu VII – pirmuoju nepriklausomos Norvegijos karaliumi.
1830–1916, sostą užėmė 1848 m. gruodį, aštuoniolikos metų, ir valdė iki mirties Pirmojo pasaulinio karo viduryje: šešiasdešimt aštuonerius metus. 1867 m. jo imperija tapo Austrijos-Vengrijos dviguba monarchija.
1829–1907, Švedijos karalius nuo 1872 m. iki mirties, Norvegijos karalius nuo 1872 iki 1905 m. Plakatas jį vadina "Švedijos ir Norvegijos karaliumi": jis buvo paskutinis. 1905 m. birželio 7 d. Stortingas paskelbė sąjungos nutraukimą; tuomet Norvegija pasirinko savo karalių Haakoną VII.
1868–1918, paskutinis caras, nuo 1894 m. iki abdikacijos 1917 m. Rusijos revoliucijos metu. Po Rusijos–Japonijos karo ir Pirmojo pasaulinio karo jis ir jo šeima 1918 m. liepos 17 d. buvo nužudyti bolševikų.
1844–1900, karalius nuo 1878 m. iki pasikėsinimo Monzoje 1900 m. liepos 29 d. Jo valdymo metu gimė Italijos kolonijinė imperija ir Trijų sąjungos sutartis su Vokietija ir Austrija-Vengrija. Plakate jis dar gyvas, vadinasi, jis buvo atspausdintas prieš 1900-ųjų vasarą.
1859–1941, paskutinis Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius, nuo 1888 m. iki abdikacijos 1918 m. Vyriausias karalienės Viktorijos anūkas. Jis dažnai lankė Norvegijos pakrantę: po 1904 m. gaisro, kuris sunaikino Ålesundą, didžiąją dalį tarptautinės pagalbos atsiuntė Vokietija jo vardu.
1842–1918, sultonas nuo 1876 iki 1909 m. Jis išleido pirmąją Otomanų konstituciją, vėliau valdė vienas, kol imperija prarado savo Balkanų ir Šiaurės Afrikos provincijas. 1909 m. jį nuvertė Jaunieji turkai.
1845–1913, Danijos princas – Kristiano IX sūnus – septyniolikos metų Graikijos Asamblėjos išrinktas karaliumi. Jis valdė nuo 1863 m. iki pasikėsinimo Salonikuose 1913 m. kovo 18 d. Jo šeima, su pertraukomis, valdė Graikiją iki 1973 m.
1876–1903, karaliumi tapo 1889 m., dvylikos metų, atsistatydinus jo tėvui Milanui. 1903 m. birželio 11 d. Serbijos karininkai Belgrade nužudė jį ir jo žmoną Dragą – taip baigėsi Obrenovičių dinastija.
1839–1914, Vokietijos Hohencolernų-Zigmaringeno princas, 1866 m. išrinktas valdyti Jungtinių Kunigaikštysčių. Jis atvedė Rumuniją į nepriklausomybę (1877–1878) ir 1881 m. tapo pirmuoju jos karaliumi. Rumunai jį vadina "Nepriklausomybės karaliumi".
1861–1948, Bulgarijos princas nuo 1887 m. – iš čia titulas "Furste" plakate – vėliau caras nuo 1908 m., kai paskelbė nepriklausomybę nuo Otomanų imperijos. Pralaimėjęs Pirmąjį pasaulinį karą, 1918 m. abdikavo.
1841–1921, princas nuo 1860 iki 1910 m., vėliau – pirmasis ir vienintelis Juodkalnijos karalius iki 1918 m. Jo dukterys taip gerai ištekėjo, kad ir jis buvo vadinamas "Europos uošviu": tarp jo anūkų buvo Aleksandras I iš Jugoslavijos ir Umbertas II iš Italijos.
"Europas regentinnor": septyniolika karalienių valdovių ir karališkųjų žmonų. Trys jau buvo mirusios, kai plakatas buvo atspausdintas, ir tai pažymėta po jų portretais ("afliden").
1836–1902, Austrijos archiduchė, Leopoldo II žmona. Susitarimo ir nelaiminga santuoka: pora gyveno atskirai nuo 1872 m. Aistringa jojininkė, 1895 m. ji atsikėlė į Spą, kur buvo žinoma kaip "Spa karalienė".
1858–1929, Austrijos archiduchė, antroji Alfonso XII žmona. 1885 m. lapkritį našlaujant, laukdamasi jų sūnaus, ji valdė Ispaniją kaip regentė, kol Alfonsas XIII sulaukė pilnametystės 1902 m. gegužę – iš čia jos titulas plakate.
1851–1926, Rusijos didžioji kunigaikštienė, ištekėjusi už Georgijaus I šešiolikos metų. Iš pradžių nesijautė gerai Graikijoje, tačiau greitai įsitraukė į visuomeninį ir labdaringą darbą. 1920 m. trumpai buvo šalies regentė.
1819–1901, karalienė nuo 1837 m. iki mirties 1901 m. sausio 22 d.: šešiasdešimt treji metai, jos valdymas davė vardą "viktoriškai erai". Indijos imperatorienė nuo 1876 m. Per savo vaikus ji buvo daugelio plakate paminėtų asmenų, įskaitant Vilhelmą II ir imperatorienę Aleksandrą, močiutė.
1865–1951, Prancūzijos Orleanų dinastijos princesė, Karlo I žmona ir paskutinė Portugalijos karalienė. Ji buvo šalia jo per 1908 m. Lisabonos išpuolį ir po 1910 m. revoliucijos išvyko į tremtį, daugiausiai gyvendama Prancūzijoje.
1817–1898, Heseno-Kaselio princesė, Kristiano IX žmona. Frederiko VIII iš Danijos, Jungtinės Karalystės karalienės Aleksandros, Georgijaus I iš Graikijos ir Rusijos imperienės Marijos Feodorovnos motina. Mirė 1898 m. rugsėjo 29 d.: plakatas pažymi jos mirtį.
1837–1898, Bavarijos princesė, ištekėjusi už savo pusbrolio Franco Josepho 1854 m., būdama šešiolikos. Ji manė, kad Vienos dvaro etiketas yra smaugiantis, ir nuolat keliavo. 1898 m. rugsėjo 10 d. Ženevoje ją subadė anarchistas; plakatas nurodo jos mirties datą.
1836–1913, Naso princesė, Oscaro II žmona. Švedijos karalienė trisdešimt penkerius metus – rekordas, kuris laikėsi iki karalienės Silvios 2011 m., ir Norvegijos karalienė iki 1905 m. Pasišventusi slaugai, rėmė slaugių mokymą ir 1889 m. Stokholme pastatė Sophiahemmet ligoninę.
1872–1918, gimusi kaip Heseno kunigaikštytė Alix, karalienės Viktorijos anūkė. 1894 m. lapkritį ištekėjo už borto Nikolajaus II ir buvo paskutinė Rusijos imperatorė iki 1917 m. abdikacijos. 1918 m. liepos 17 d. kartu su vyru bei vaikais buvo nužudyta.
1851–1926, Savojos princesė, savo pusbrolio Umberto I žmona ir Viktoro Emanuelio III motina. Pagal neapolietišką tradiciją, kurią istorikai laiko labiau legenda nei faktu, "Pizza Margherita" pavadinta jos vardu.
1858–1921, Schleswig-Holstein princesė, Vilhelmo II žmona: paskutinė Vokietijos imperatorienė ir Prūsijos karalienė. Jie susilaukė septynių vaikų. Po 1918 m. ji kartu su vyru išvyko į tremtį Nyderlanduose, kur 1921 m. mirė.
1858–1934, Waldeck ir Pyrmont princesė, karaliaus Vilhelmo III žmona. Kai jis 1890 m. mirė, ji valdė kaip regentė dešimtmetės dukters Vilhelminos vardu iki 1898 m.; labai populiari, plakate ji vadinama "Queen Mother".
1880–1962, dešimties metų, 1890-aisiais, tapo karaliene ir valdė iki 1948 m. abdikacijos – beveik penkiasdešimt aštuonerius metus, tai ilgiausioji Olandijos karaliaus valdymo epocha. Antrojo pasaulinio karo metais ji kreipėsi į okupuotą Nyderlandų tautą iš tremties Londone.
1859–1941, gimusi Keșco, kilusi iš kilmingos Moldavijos šeimos, karaliaus Milano I žmona ir Aleksandro I motina. Karalienė nuo 1882 m. iki vyro abdikacijos 1889 m.; plakatas išlaiko jai šį titulą. Pasakojama, kad ji buvo viena gražiausių Europos karalienių.
1843–1916, Vokietijos Wied princesė, Caro I žmona nuo 1869 m. ir 1881 m. – pirmoji Rumunijos karalienė. Ji rašė eilėraščius ir apsakymus slapyvardžiu Carmen Sylva.
1870–1899, Burbonų-Parmos kunigaikštytė, Ferdinando I žmona ir būsimojo caro Boriso III motina. Mirė dvidešimt devynerių 1899 m. sausio 31 d. Plakatas fiksuoja jos mirtį: tai vėliausia jame nurodyta data, vadinasi, jis buvo atspausdintas po 1899 m. vasario.
1847–1923, gimusi Vukotić, Nikolau I žmona, o nuo 1910 m. – vienintelė Juodkalnijos karalienė. Ji valdė šalį, kai jos vyras 1869 m. ir 1883 m. buvo užsienyje. Dvylikos vaikų, tarp jų Elena, Italijos karalienė, motina.